Rašymai

I Write Therefore I Am

Po labai ilgo laiko gimė eilės

Eilėraštis čia pat

Jis šalimais

Dantim caksena

Cukruotais, begarsiais.

Taip kvėpteli Dvasia –

Trumpa palaima.

Suspėk pagaut tik

Ir

Nesurakinti.

Tik švelniai perbraukti

Ranka per nugarą

Auksinėms dulkėms

Šildant delnus.

 

2017-02-22

Advertisements

2016-07-07

Kai moteris santykyje su vyru pasijunta saugi, kai jį mato kaip patikimą; kai vyras santykiuose jaučiasi harmoningai- tokie santykiai yra kokybiški ir juos verta vystyti, tęsti.

Man- gyventi su jausmu, kad tai buvo harmoningų, sveikų santykių potencialas, bet buvo duotas man labai laikinai. Lyžtelti to, kokie gali būti santykiai, medaus.

Pamoka išmokta.

Tai buvo pirmieji „normalūs“ dviejų suaugusių žmonių santykiai. Su medaus poskoniu. Ilgiuos, kad ir ką besakyčiau… Pavasario grožio ir gyvybės, jėgos, gyvybingumo, tirpimo bučiniuose…

Bet jau ramiai tą priimu. Žinau, kaip gali būti, žinau, kad sugebu tokiuose santykiuose būti. Ir viskas yra pamokos- neprisirišti, neskubėti, mėgautis, nepamesti proto. Žinoti save ir savo vertybes, jų ir savęs necenzūruoti, būti ir plaukti natūraliai. Jei kam nepriimtina- iki, padarys laimingą kitą; jei priimtina- smagu, ačiū, būkime.

2016-03-15

Tau patiko tavo akys

Kai

Gyvenai iliuzija.

Matei, kad jos

Spindėjo

Švelnumu.

Ar neapsigavai?

Šaltam metalo spindesy

Tą matei ir

Įtikėjai.

Iza pas Dr.

IZA: Laba diena, daktare, atėjau vienu svarbiu klausimu.

DR.: Taip, žinoma, sėskite. Pradėkime. Kas jus kamuoja?

IZA: Na, mane kamuoja visi mieste gyvenančio ir dirbančio šiuolaikinio žmogaus simptomai- nemiga, nerimas, emocinis valgymas, menka savivertė, persisotinimas, tuštumos jausmas, kiti žalinga įpročiai… Gal nevarginsiu jūsų, juk tai nuobodu, visa tai jūs žinote ir girdite kasdien iš absoliučiai kiekvieno, atsisėdančio šioje kėdėje. Ar ne tiesa?

DR.: Taip, turiu pripažinti, jog jūs teisi. Tęskite. Kodėl atėjote pas mane?

IZA: Turiu labai stiprų norą, kuris yra realybėje neįgyvendinamas, tačiau lydi mane nuo vėlyvos vaikystės. Jis neduoda man ramybės. Ar galite jį išgirsti? Tai beprotiška.

DR.: Esu girdėjęs daugybę beprotiškų dalykų. Mane sunku nustebinti. Nagi?

IZA: Aš noriu būti robotu.

Dr.: Robotu… Hmmm… Įdomu, įdomu. Tiesą sakant, jūs esate pirmoji, iš kurios tai girdžiu. Leiskite pasveikinti- mano diena jau darosi labai įdomi! Neeilinė. Papasakokite, prašau, daugiau.

IZA: O ką būtent jūs norite žinoti?

DR.: Bet ką, ką norite pasakyti. Kaip jums atrodo, iš kur tokios mintys, kur jos veda ir taip toliau.

IZA: Ach, taip. Norite atkasti, kas galėjo įtakoti šitos absurdiškos idėjos gimimą. Ar taip?

DR.: Šią akimirką tiesiog noriu sužinoti daugiau.

IZA: Bet juk vis tiek jūs norite išsiaiškinti, koks įvykis ar įvykiai lėmė šito absurdiško noro gimimą? Permatau jus kiaurai, daktare. Na, bet kadangi prašote, gausite. Mano vaikystė buvo labai faina, negaliu nieko prikišti. Mokykla, užklasinės veiklos, bučiniai į žandą už tvoros, saldainiai ir kramtoškės. Paauglystėj pamaištavau, patranzavau, bet tik tiek. Visada gerai mokiausi, ne dėl to, kad vertė tėvai, o man pačiai buvo įdomu. Dievinau ir vis dar dievinu senų knygų kvapą, bibliotekose dažnai netenku laiko nuovokos, ir mane užsidarinėjant išprašo darbuotojos. A, bet nenuklyskim. Baigiau universitetą, metus pasimokiau Danijoj. Nesu turėjus psichologinių traumų. Esu super normalus žmogus, kuris nori būti robotu. Kodėl jūs tylite?

DR.: Bandau įsigilinti ir suprasti.

IZA: O ką čia suprasti? Juk sakau jums- mano gyvenimas yra super normalus ir vidutiniškas. Esu vidutiniško ūgio, vidutiniško sudėjimo, vidutiniškų gebėjimų. Labai puikiai integruočiausi robotijoje.

DR.: Rabot-ijoje?..

IZA: Ne, daktare, bet jūs čia gerai ir įdomiai susiejot. Robotijoje. Na, toje planetoje, kurioje robotai gyvena.

DR.: Bet robotai neegzistuoja.

IZA: O jūs tuo tikras? Ar yra kas įrodęs jų neegzistavimą?

DR.: Mano žiniomis, kol kas nėra parašytas nei vienas mokslinis darbas. Spaudoje taip pat neteko nieko panašaus šia tema matyti. Galbūt jums reikėtų nuvykti į Korėją ar Japoniją?

IZA: Kodėl ten?

DR.: Jie pamišę dėl naujausių technologijų. Manau, kad jie nori sukurti į žmogų panašų robotą. Tik kad ir koks panašus, technologiškai tobulas tas robotas būtų, jis vis vien negalės turėti žmogiškų dalykų- jausmų, minčių, emocijų.

IZA: Man patinka. Nors dirbu vidutiniškame darbe, reikia pasiprašyti komandiruotės į tolimuosius rytus. Galbūt ten rasiu atsakymą.

DR.: Pabandykite. Aš, tiesą sakant, nemanau, kad galėčiau jums kuo nors padėti. Įtariu, kad noras būti robotu yra jūsų noras apsisaugoti nuo skausmingų patirčių ir išgyvenimų, nemalonių jausmų. Bet jūs, būdama vidutiniškai protinga ir nuovoki, turbūt suprantate, kad jei nėra neigiamų jausmų, nėra ir teigiamų. Tai yra „package deal“- jei imate, imate abu iš karto. Nėra tik juoda ar balta. Yra tik zebras. Daug zebrų- metų metais.

IZA: Daug zebrų. Patinka man ir šita mintis. Būdama vidutiniškai išmintinga aš pasistengsiu pritaikyti tai savo gyvenime. Jau dabar pat, išėjus iš šio kabineto. Jei mane aptėkš pravažiuojanti mašina, nerodysiu trečiojo piršto. Bet ir nesišypsosiu. Ar nesišypsoti galima? Zebras leidžia?

DR.: Taip, zebras nesišypsoti leidžia. Tiesiog darykite taip, kaip jaučiate tą akimirką. Kliaukitės savo jausmais. Juk esate moteris, o moterims tai natūraliai įgimta.

IZA: Greičiausiai, nesu tikra, galbūt man tai natūraliai įgimta irgi vidutiniškai. Man šiuo metu norisi išeiti čia po jūsų langais ant pievutės ir pasnausti, po galva pasidėjus krepšį… Taip, labai noriu… Jau net limpa akys… Aaaahhh… Koks žiovulys apėmė…

DR.: Taip ir padarykite. Pasikraukite bateriją. Iš jūsų bus 50 eurų.

Naujas

Tylim

Dažniausiai po vieną.

Nes juk

Ar klausos kas?

Pirmojoj kryžkelėj

Pametęs

Sielą išėjai.

Ar grįši?

Prabėgo daug dienų

Delnais ir aštuoniais

Apglėbti negalėčiau.

Tos stygos kelios-

Trumpai skambėję-

Ėmė ir pabėgo.

Skambėjo aštriai, puikiai,

Jos pulsavo ir

Žėrėjo.

Ant riešo paukščiai tūpė, meldė:

Aukštyn, ne ten,

Pirmyn, gilyn.

Už rankos traukė, sakė—-

Tyloj mes, čia, šalia.

Išėjęs apėjai, grįžai,

Sustojai

Priešaky, prieš saulę.

Šypsojaus šįkart, nes

Skliautai dangaus vis vėrės

Man vienai, tik man!..

———–

Taip švelniai

Švito.

 

Past.: parašyta 2016.02.17.

Alfa ir Omega

Saulažiedės lai gyvena pilkuose minčių vingeliuose, o aš, apsikiūtojusi laimingos dienos likučiais, per pirštų galiukus beriu smilteles su viltimi, džiugesiu ir drovia sėkmės vizija.
Vis dėlto kartais reikia išplaukt į save.
Atsiyrus medine valtele, įmerkti pėdutes į sūrumą (klampią ir fe fe fe nemaloniai dvelkiančią nuoskaudų, nuleistų lūpų kampučių  tyrelę). Patikrinti Švyturio spindulių stiprumą – kad naktim ar ilgesio vakarais būtų šiltai ir maloniai jauku kairėje – iš vidaus žvelgiant – krūtinės pusėje. Užlipti į kalvą, žiemomis pasidengiančią permatomu aksomu, ir paliesti Dangų (kad būtų pakankamai toli, bet vaiskus, didelis ir iliuziškai arti pūpsantis). Tik tiek. Kartais dar pasitrinti smiliaus krumpliais akutes, bandant įžiūrėti spygliuotą šaltą vielą tolumoje.
Aitrus kvapas plauko ore ir (ne)didelė mergaitė kramsnoja džiovintus abrikosus, o saulažiedės auga, auga, jau nebetelpa viduje, kyšo pro langelius akyse ar suplanuotose klaidose. Visi žino, kad Kazimieras teptukų brūkštelėjimo atoveiksmyje slepia trečiąją ranką, bet mergaitė vis šypso (vypso?), nes pasaulis daug platesnis, nei jauti didingomis ir virpinančiomis kelius bei vidinę odos pusę akimirkomis. Jis keliauja raštuotais senelių sijonų takais, kiviniais ledais, nutėkštais ant įkaitusio šaligatvio karštą vasaros dieną, greitkelių dulkėmis, tik Ypatingiems besirodančiais, ant blakstienų nutupiančiais burbulėliais, arabiškai linguojančiais smilkalo dūmais, tuščiomis guolį atstojančiomis dėžėmis didmiesčiuose ir pelargonijų vazonais.
Nes visa, ką laikai įstabia bei pilnatve dvelkiančia pabaiga, tėra Pradžia kažkam, kažkur, kažkaip.

Past.: parašyta 2006 m.

Pirštuos

Tiktai gėlių-
Herberų, pienių
Nenaikink.
Suskyla pirštai
Pievoje bemiegant.

Susipina, sukimba
Mūsų pėdos.
Iššokantys vaizdai
Sulimpant lūpoms.

Tiktai savam
Nektarą bičių
Užraugink–
Sudyla pirštai
Vasarą besningant.

Past.: parašyta 2006 m.

Iš praeities

Taip panašiai.

Tos pačios sienos, durys, mintys, tapetai. Ji nežino, neprisimena, kada paskutinį kartą čia lankėsi. Apdulkėjęs veidrodis- toks senovinis, variniais išraitymais- rodo tik praeitį. Dulkės, dulkės, dulkės. Tiesia pirštus prie senos komodos, atidaro stalčių. Tamsa, tuštuma. Ranka aplimpa voratinkliais, apsivynioja pelėsių syvais, trapiais prisiminimais. Štai senelių nuotrauka, o čia- jie, susėdę ant verandos laiptų, sūpuoklėse arba įlindę į medžio drevę. Visose švyti tarpas tarp jo dantų.
– Ei, mažiau, lažinamės, kad nenuspjausi penkių metrų!
Jis suraukia antakius, nusišluosto marškinių rankove nosį ir pritupia. Tiksliai, taikliai ir tiesiai. Kišenėj atsiduria dešimt stiklo rutuliukų. Du dar liečia stalčiaus kampus. Ji sugniaužia vieną saujoje, dar kelias minutes pastovi kambary, apšviestame įkypų spindulių. Tada iškelia rutuliuką aukštyn. Saulė žaidžia su juo, myluoja, pasislepia ir vėl išnyra. Spalvos maišosi, susilieja, akimirką ji mato šniokščiantį krioklį, po blyksnio Amazonės miškų genties vadas plauna rankas moliniame dubenyje, kuriame atsispindi jo akmeninis veidas. Tai tik blyksniai, nuoplaišos, nesusijungiančios gijos. Spindulys pro langą pasuka sienos link ir šliaužia vis žemyn.
-Paika, paika, kam gražinti tapetus, jei jie ir taip tobuli?
Vienas vazonėlis su tulpėmis neryškus, prie kito jau pasidarbuota- stora juoda linija veda nuo stiebo prie senoviško grakštaus patefono su užrašu „sukas damos ir šuniukai“. Lūpomis perbėga vos matomas šypsnys, ir kai ji pasuka galvą, šešėlis apglėbia grakštų profilį- ilgus pirštus, siauras lūpas, aukštą kaktą, smulkias garbanėles ties smilkiniais.
-Tu tokia panaši į mamą, – ištaria šešėlis.
Jis formuojasi, kinta, apvalėja, susitraukia. Išryškėja tiesi nosis, aukšta kakta ir išsišovę skruostikauliai. Žila sruoga nuvilnija per visą kambario ilgį, šliaužia grindų dulkėmis ir apsivynioja aplink jos mažąjį pirštą. Akimirką gali justi aksominį paviršių, tačiau bemat jis susiraukšlėja, sukietėja ir įgyja brezento šiurkštumą. Aplimpa dulkėmis ir pradingsta šešėlio tankmėje. Atrodo taip, lyg žmogaus pavidalo šešėlis prarytų ir suskiltų į milijonus mažų juodų snaigių. Kelios leisdamosi nutupia ant skruosto, tačiau dauguma išnyksta, dar nepasiekusios nubrūžintų ąžuolinių grindų. Ji nejučia paliečia skruostą ir, nors aplink nėra veidrodžio- tik tas, rodantis praeitį, – mato, kaip maždaug nuo kairiojo skruostikaulio smakro duobutės link nusitiesia ilgas, suodinas netaisyklingos formos paukščių takas. Jis prisitaiko prie garbanėlių paausėse ir išsivinguriuota į Pegaso žvaigždyną, vėliau vienragį, prunkščiantį po kojomis ir galų gale susiliejantį su odos poromis.
Jai drėksta delnai, pinasi kojos, nors kambarys beveik tuščias. Saulė darosi vis įkyresnė- lenda į plaukus, šildo sužvarbusius pirštus, žaidžia suknelės klostėse. Tik stiklo rutuliai ir verandos nuotrauka. Kambarys nebe tamsiai rudas, o šviesiai gelsvas. Tapetai ima įgyti švelnaus ciklameno atspalvį, voratinkliai blyškiąja šviesoje, o veidrodyje ryškėja vis įeinančių ir išeinančių žmonių siluetai, veidai, gestikuliacijos. Jos siluetas blykšta, deformuojasi, suskyla  daleles ir pasitraukia prie lango. Žmonių vis daugėja, kalbos ir juokas garsėja. Mažas berniukas, betraukiantis iš stalčiaus likusius rutulius, mato saulėje žaidžiančias rusvas trapias garbanas protarpiais persidengiančias su juodomis, vos įžiūrimomis dalelėmis, kurios palengva, lyg valso ritmu, sklando ore, retkarčiais nutūpdamos jam ant viršugalvio.

Past.: parašyta 2006 m.

Pirmas

 

Karklais apaugus širdžiai,
Ji traška:
trak- trak
Po vieną, du šimtus
Gegučių
Aplopytais šarvais
Kukuoja.

O naktį moterys
Išėję semti vyno
Pilkom šaltom padangėm
Kibirus
Matuoja.

Girgždėdamos ištraukia
Rieškučias, pilnas uogų
Po pasijoniais slepia
Kankorėžių briaunelėm
Atmatuoja.

Karoliais burdamos
Vilkų dantų žybsėjimą
Klampioj, pelkėtoj pievoj
Gyvas akis
Palieka.

Past.: parašyta 2008 m.

I have to find Isaak

The circus freaks set the gates ajar, they are inviting me over. I am afraid. What will come of me, what will they make me? Maybe I should stay here among shiny polyester jacket- wearing smiles that are obscuring my feet, therefore it’s hard to figure out the path. They want the red carpet, yet it’s only gravel under the feet! I do not mind the gravel, it’s the soil each of us tramples. The red carpet covers it, but you can still feel the unevenness. So I hesitate. What if the freakish thing is the same thing, only with a different cover?

 

I bend over and try to figure out what is happening inside. Just like Alice, peeking through the tiny door, I have to eat or drink beforehand. There is nothing around, only a knife. What? Do they expect me to sacrifice Isaak? Do they expect me to inhabit a duality, choose God over my own blood? Who can guarantee there is God behind those gates? So I hesitate.

 

How much do they need? A drop from a finger or a whole bucket? I notice a tiny engraving of a blossom on the handle. G. O’K. All of a sudden I get it. A shiver follows.

 

I have to mutilate myself to enter. Just as everyone else did before me. They did that! I wonder. What, how, how quickly, did it hurt a lot, did they moan with pain or pleasure .. I do not want to think about that, yet I do.

 

The knuckles gripping the knife have turned white. I make up my mind and lift my skirt.

 

I pass out.

 

The sound of birds chirping brings me back. I am lying on a grass in a forest. There is nothing around, only a knife. Its blade is covered in dark sticky liquid.

 

I have to find Isaak.